Pasimatysime pavasarį kai bitutės medų suneš

Ankstyvas ruduo, lepinantis šiluma, primindamas apie saulėtą vasarą. Vakarop važiuoju su automobiliu Kaišiadorių rajone link Gudienos kaimo. Gatvės nejudrios, vos keli automobiliai pravažiuoja. Šalia kelio – pėsčiųjų takas. Iš toli pastebiu ant takelio, visai greta važiuojamosios dalies, stovi senyvo amžiaus vyras, pakėlęs ranką stabdo automobilius. Pamaniau, jog reikia sustoti. Pažvelgiu pro veidrodėlį ir matau iš galo važiuojant dar du automobilius. Jei sustosiu, trukdysiu eismą. Pagalvojau, jog gale važiuojančios mašinos tikrai sustos. Pravažiuodamas stebiu per veidrodėlį. Niekas nestojo. Iškilo kaltės jausmas. Gal žmogui bėda? Atrodo tikrai garbingo amžiaus, apsisuksiu geriau. Grįžęs atgal sustojau šalia senjoro. Praveriu langą.

* Kur pavežti? – klausiu senuko.
* O kur važiuojat? – klausia senolis.
* Į Gudieną, – atsakiau.
* Tuomet iki kalno pavežkit.
* O kur jūs gyvenate, seneli? – klausiu, artėdamas prie sankryžos, kurioje mūsų kelionės kryptys buvo skirtingos.
* Karsakuose.

Nesu girdėjęs, nors ir vietinis esu. Senukas paaiškina, kad truputis už Žaslių kaimo. Žasliai – mano tėčio tėviškė. Mūsų keliai sankryžoje turėjo skirtingas kryptis, bet negaliu palikti žmogaus ant kelio. Nors kuro bako rodyklė buvo vos vos aukščiau nuo nulio, o kišenėse – keli litai. Ne tai svarbu dabar, pamaniau sau. Davažiuosim kaip nors. Važiuojant užsimezgė pokalbis. Klausiau, kiek metų ir kaip atsidūrė taip toli nuo namų pėsčias. Senolis pasakojo, jog jam jau beveik 90 metų. Turi sveikatos problemų ir važiavo pas gydytojus į Kauną. Nuvykęs į Kauną, pralaukęs eilėse, nesulaukė daktaro. Teks kitą savaitę sugrįžti. Na ir nepasisekė, pamaniau. Žmogus tokiam amžiuje, taip sunkiai nuvyksta, kad gautų gydytojo pagalbą, jo nesulaukęs važiuoja atgal.

* Ar turi vaikų, dieduk?
* Taip, turiu. Jie labai užsiėmę. Dirba, rūpinasi vaikais, neturi laiko.

Kelionei tęsiantis dalijosi prisiminimais. Dirbo kolūkyje. Kaip sunkiai sekėsi ir kokia bjauri buvo valdžia. Rusiškai pasakojo, ką atsakydavo žmonėms, kurie buvo kažko nepatenkinti. „Eik skųskis valdžiai, o valdžia esu aš“. Sunkūs laikai užgrūdino žmones. Pasiskųsti neturi kam. Darbas sunkus, atlygis mažas, o gyventi troškimas didelis. Taip bekalbant mes ir privažiuojame Žaslius.

* Na, senoli, kur toliau važiuojam? – klausiu, nes nežinau kelio.
* Gerai, gali čia išleisti.
* Bet jūs ne čia gyvenat?
* Karsakuose.
* Sakykit kelią, nuvešiu.

Lyg nesusipatogina, kadangi žino, kad ne dėl savęs kelionę tęsiu. Pasiruošęs išlipti čia, neturėdamas jokio plano, kaip pasieks namus.

Dar keli kilometrai ir mes jau visai netoli.

* Bus namas dešinėje pusėje prie kelio, ten aš gyvenu.

Šalia kelio matau melsvą seną namelį.

* Kiek aš tau skolingas?
* Oi, nieko, dėduk, jūs man neskolingas, – atsakiau, pažvelgdamas senjorui į akis.

Akys, kurios gyvenime tiek daug matė ir nepasidavė, užsipildė ašaromis.

* Ačiū tau labai, kad tau Dievas sveikatos.
* Prašom, būkit sveikas.

Tą akimirką suspaudė krūtinę. Važiuodamas atgal gerklėje jaučiau didžiulį gumulą, o skruostais tekėjo ašaros. Mintyse kartojau: sveikatos tau, seneli, sveikatos. Diena, kuri įsiminė giliai ne tik mintyse, bet ir širdyje. Tą vakarą man labai pasisekė. Užsukau į kazino turėdamas kelis litus ir trokšdamas sėkmės, kurios taip tą dieną reikėjo. Ir pirmą kartą gyvenime laimėjau tūkstantį septynis šimtus litų. Jie man buvo be galo reikalingi. Prisiminiau senelį ir dėkojau Dievui už dosnumą. Praėjus maždaug savaitei po senolio pažinties, su reikalais važiuoju į kaimą. Tuo pačiu keliu kaip ir praeitą savaitę. Pravažiuoju tą vietą, kur buvo mūsų susitikimas, o už jos matau žmogų šalia kelio. Net neabejodamas stabdau automobilį ir drąsiai, lyg geram pažįstamui, sakau:

* Laba diena, sėskit, pavešiu.
* Ar pamenat mane? – paklausiu.
* Taip, – lipdamas atsako.

Tai tas pats Dievo siųstas senelis. Kelionėje iš daktaro, kurio šį kartą sulaukė. Pasidalino, jog problema su prostata. Šį kartą nebuvo nei man, nei jam taip nejauku kaip pirmajį susitikimą. Tik balse girdėjau daugiau liūdesio. Gal pavargęs, pamaniau, juk tokia ilga kelionė. Autobusas, traukinys ir vėl autobusas. Aš pats pasiklysčiau, jei neturėčiau navigacijos.

* Pamiršau praeitą kartą paklausti tavo vardo, – pasiteiravo senjoras.
* Vaidas, – atsakiau.

Tuomet paklausiau, kuo pats vardu. Tik taip ir neužsiliko atmintyje, koks vardas.

Kelionei tęsiantis prabilo apie bites.

* Turiu kelis avilius.

Paminėjo, kokia priežiūra reikalinga bitėms. Prieš žiemą reikia įberti cukraus, kad turėtų kuo maitintis, dalijosi patirtimi senolis. Taip kelionė visai neprailgo. Jis vis klausė, kiek bus skoloje už atvežimą, o aš kartojau, kad nieko nereikia. Mes jau netoli dėduko namų. Stoju prie šviesiai mėlyno namelio ir su džiaugsmu širdyje atsisveikinu. Senolis atsisuka ir sako:

* Pavasarį bitutės atneš medaus, aš būtinai tau duosiu.
* Gerai, dėduk, iki pavasario.

Šis atsisveikinimas ne toks jautrus, kaip kad pirmą kartą. Turėjome susitarimą susitikti pavasarį, kai bitutės bus sunešusios medaus.

Pavasarį socialiniuose tinkluose matau skelbimą. Akys užkliūna į nuotraukose matomo namelio spalvą. Atsidarau skelbimą. Senas namelis, pievos, vaismedžiai ir bičių aviliai. Sodyba parduodama. Ilsėkis ramybėje, seneli, sušnabždžiau tyliai.